lašais į giedrą dangų

O sunkiausia turbūt būna, kai už lango šviečia saulė… Kai trumpam atitūkusi nuo knygų geriu arbatą ir žiūriu pro langą. Priešais stovinčiame name, lange, esančiame tiesiai priešais manuosius, dažnai matau seną moterį. Atsirėmusi alkūnėmis į palangę ji kalba telefonu. Ir aš pradėjau kalbėti telefonu rymodama prie lango… tik man atrodo, kad mano telefono sąskaita buna žymiai mažesnė nei jos…

šeštadienį kiemo gatvele apšviesti saulės vaikštinėja tėčiai ir mamos ir jų atžalos. vienas mažylis tempia didelį geltoną pamelo vaisų, net šlubuoja, kaip jam sunku, bet neatiduoda jo mamai, kuri tiesia ranką norėdama tą sunkenybę iš savo vaiko perimti. toks vaizdelis išspaudžia šypseną, ir taip norėtusųsi būti tuo žmogeliuku taip sunkiai tempiančiu skanų geltoną kamuolį, kurio sunkumus visada stengiasi perimti mama, o gal netgi labiau ta, kuri tiesia ranką… bet aš tik stebėtoja, kuri turi pati susidoroti su visais rūpeščiais. Tačiau nuėjusi į parduotuvę nusiperku ir aš pamelo, tarsi bandydama pavogti keletą šiltų šeimyninių akimirkų, kuriomis deja tenka mėgautis vienai… pasiilgau mamos, kuri savo nekantrumu gali gali suerzinti kiekvieną, pasiilgau močitės, kuri negali nueiti į kirpyklą, kadangi sugipsuotos rankos negali įkišti į palto rankovę ir dėl to labai pergyvena (kad šukuosena netvarkinga), pasiilgau visų… kaip gerai, kad yra Kalėdos, per kurias “privaloma” grįžti namo :) 

http://www.youtube.com/watch?v=THcbQyFtCqg 

Vakar nuo palangių
žolę jie nupjovė:
Saulė nesileido,
mėnuo nesikorė,

tad senas filosofas,
pamiršęs savo sofą,
išėjo pažiūrėti,
kur išmintis prapuola.

Ir šiandien jau nesopa
jam nei galva nei kojos,
lengvutis kaip plaštakė
sau po laukus lekioja…

Vargu ar besugrįš jau
jisai ant savo sofos -
pavasary nuskendo
senasis filosofas.

Sūnus buvo visas jos gyvenimas. Šeštą ryto ji išeidavo iš namų, palikdavo Adomuką miegantį, ir kasdien minamu takeliu žingsniuodavo į autobusų stotelę. Ji dirbo prekybos centre kasininke. Neretai skenuodama prekes pagalvodavo apie savo vyrą greičiausiai tuo metu tapantį dar vieną paveikslą, kurio, greičiausiai, vėl niekas nenupirks, mokykloje gležną rankutę vis keliantį Adomuką.

Kas mėnesį parnešdama namo stabilią algą ji galėjo jaustis saugi ir atliekanti savo pareigą - jos šeima turi ko valgyti ir kuo apsirengti.

Grįžusi namo iš darbo pabučiuodavo į kaktą miegantį Adomą ir pati tuojau griūdavo į lovą. O kartais sugrįžusi nieko nerasdavo namie, tačiau būdavo rami: sūnus pas močiutę, o vyras, veikiausiai, mėgaujasi bohemišku gyvenimu.

Ji mėgo skaityti knygas, skaitydama ji patirdavo išsvajotus gyvenimus, bet pastaruosius penkerius metus paskaitydavo tik sąskaitas faktūras ar nepatenkintų klientų kasos kvitus. Tai ir svajonės pasiliko kažkur praeity.

Nors retkarčiais jai skaudėdavo šoną, laiko sirgti ji neturėjo, o ir skausmas bei bendras silpnumas besiruošiant apsilankyti pas gydytoją praeidavo. Gydytojai nespėjo jaunai moteriai nustatyti vėžio.

Tą naktį žaibavo. Griausmas pažadino Adomuką ir išvaikė visus sapnelius. Atbėgęs į tėvų miegamąjį pažadino bohemos padauginusį tėtį ir tarp kita ko paklausė:
- Tėti, o kur mama?
- Darbe, vaikeli. - neturėjo jėgų ką nors vaikui aiškinti tėvas.
- A… - apsisukęs nubėgo į savo kambarį, ir palindęs po dar šilta antklode užsnūdo.

Šimtamečio ąžuolo lapais
šlamėjo man vėjas paslaptis:

Kaip žilos saulės sruogos
vis pina naują dieną,
raukšlėtos žemės rankos
kaip priglaudžia kiekvieną…

Kaip lietūs prausia dirvą,
kurioj viltis sudygsta
ir kaip rūkai pavasariais
užkloja visa, kas išnyksta…

Apie filosofinę “Mažojo princo” reikšmę nėra nė ko šnekėti. Todėl pašnekėkim apie praktinį filosofijos taikymą.

“Mažajį princą” skaičiau du kartus. Pirmą kartą: gal penktoj klasėj - nieko įpatingo šioje knygoje nemačiau tik spalvingus ir keistus veikėjus. Jie visi atrodė tokie išgalvoti.. Nejau gali būti karalių, kurie nieko nevaldo? Ar gali žmogus turėti žvaigždes, tik tam kad jas turėtų ir su jomis nieko nedaryt? Nejau būna tuščiagarbių ir žmogaus kalba šnekančių gyvačių… Gyvenimas ilgainiui parodo - gali. Ir tokių žmonių pilna mūsų kasdienybė.

Antrą kartą skaičiau gal būdama šešiolikos. Verkiau. Nepamenu kodėl, gal dėl to,kad princas “mirė”. Prieš keletą mėnesių mačiau operetę - buvo gražu, bet dar nesu įgudusi suprasti operoje dainuojamo teksto. Šiandien mačiau spektaklį - nieko įpatingo - pritaikytas jaunąjai auditorijai. Bet šį kartą iš salės išėjau pasiėmusi daugiau nei tik dar kartą prisiminusi Princo istoriją. Šį kartą radau atsakymą.

Spratau, kad iš pilkos minios niekada neišsiskirsiu, bet galbūt kadanors būsiu įpatinga.

“Mažasis princas nuėjo pasižiūrėti rožių.

- Jūs visiškai nepanašios į mano rožę. Jūs dar niekas, - tarė jis.- Jūsų niekas neprisijaukinęs, ir jūs nieko neprisijaukinusios. Tokia ankščiau buvo mano lapė. Ji niekuo nesiskyrė nuo šimto tūkstančių kitų lapių. Bet aš su ja susidraugavau, ir ji dabar vienintelė pasaulyje.

Rožės labai suglumo.

- Jūs gražios, bet tuščios, - kalbėjo toliau mažasis princas. - Dėl jūsų nesinori mirti. Žinoma, paprastas praeivis gali pamanyti, kad manoji rožė panaši į jus, bet ji viena man svarbesnė už jus visas, nes aš ją laisčiau. Atitvėriau pertvara nuo vėjo. Dėl jos sutraiškiau visus vikšrus - na, keletą palikau, kad iš jų išsiristų drugeliai. Nes klausiausi, kaip ji skundžiasi, giriasi arba kartais tyli. Nes ji - mano rožė. “

Nors šį epizodą žinau jau beveik mintinai, tik dabar radau jame atsakymą. Turbūt tik todėl, kad kol iki galo nesusiformuluoja klausimas, nematai atsakymo tiek laiko buvusio priešais tavo akis.

Norėčiau, kad mane vėl prisijaukintų…

Nors žengdama per namų slenkstį tikėjausi pasimėgauti saulės spinduliais, bestovint eilėje vaistinėje saulė pasislėpė ir daugiau nepasirodė. Na tai kas, kad virš galvos apsiniaukė ir tuoj tuoj ims krapnoti, o vėliau pliaupti kaip iš kibiro - ėjau savais keliais. Ėjau ir galvojau. Ką galvojau? Nepamenu, bet kažkaip suvokiau, kad esu visiškai viena dideliam mieste, toks mažytis taškelis juodu paltu judantis palei dešinį Neries krantą. Ir nejaučiau jau jokios baimės, ar vienatvės jausmo, kuris užplūsdavo pernai. Jaučiaus laiminga. Įkvėpiau pilnus plaučius pavasariu kvepiančio oro (ignoravau išmetamūjų dujų kvapus) ir žiūrėdama kaip pro šalį pralekia nesulauktas troleibusas, supratau - viskas bus gerai.

laukiu pavasario…. pasiilgau rudens..

Prieš keletą dienų per etikos pamoką visiškai negirdėjau, ką kalba mokytojas. Staiga jis į mane parodė ranka: “Na pavyzdžiui tu esi gimusi ir užaugusi demokratijoje ir jai priklausai, o aš priklausau visuomenei, skirstomai į kastas. Ar tu jautiesi laisva?”

Ilgai nesvasčiusi atsakiau: “Taip”. Mokytojas: “Netiesa, vien jau šiuo atsakymu tu paneigi savo laisvę”

Klasiokas(1): Taip, tu negali būti laisva, nes niekas nėra laisvas, visi yra priklausomi nuo visokiausių žemiškų dalykų (maisto, pastogės, miego ir t.t.) beje ir nuo kitų žmonių.

Kadangi negirdėjau, kokio išminčiaus idėjos buvo nagrinėjamos, nei kokios jos, tai man beliko sėdėti tyliai kaip pelytei ir klausytis, kas bus toliau. Lyg kažką ir sakiau, kad mano laisvė pasirinkti jaustis laisva ar ne.. bet lyg ir niekas neišgirdo, o ir minties nebuvau suformulavusi iki galo…

Klasiokas(2): Mokyojau, bet jūs, klausėte, ne ar ji yra laisva, bet ar ji tokia jaučiasi.

Tada ir mokytojas pripažino, kad tai geras pastebėjimas.

Šis trumpas epizodas, kuriame aš nelabai susigaudžiau, kas vyksta, man atsakė į senai pamirštą, bet kadaise kankinusį klausimą: Kas yra laisvė? Gal būt išvada ir nėra labai džiuginanti - bet laisvė tėra iliuzija, kurią pasitelkę galime jaustis pilnaverčiais. Ir ne tik kiekvienas žmogus, bet ir kiekvienas istorinis laikotarpis suteikia laisvei kitokią prasmę… Okupuotos tautos laisvė - politinė nepriklausomybė ir tarptautinis pripažinimas. Koncentracijos stovykloje iš alkio mirštančiojo laisvė - iki tol ramia vaga tekėjęs gyvenimas, kurį jis taip trokštų susigrąžinti.

O kas laisvė yra šiandien? Galimybė apkeliauti skersai išilgai pasaulį? Laisvė rinktis, ką valgysi pietums? Savarankiškai uždirbti pinigai, kuriuos gali išleisti taip, kaip nori?

Kogero apibendrintai, dabar tai - laisvė rinktis… Laisvė rinktis jaustis laisvais, ar ne…

štai tokį atsakymą man parašė mokytojas į Tikėjimui nereikia religijos (arba kodėl aš nevaikštau į bažnyčią):

“Kokia gali būti kritika nukreipta į protingo ir jautraus dvasia jauno žmogaus santykį su savuoju tikėjimu? Daug yra    tiesos tavo kalboje, tačiau prasimuša ir kai kurios stereotipinės klaidos, kurias gal verta būtų čia patyrinėti. Kalbėsiu kaip katechetas. Pažadu: labai trumpai.   Esi tarp senoviškos ikivatikaninės Bažnyčios ir evangelinio išpažinimo, kai Dievo vaizdo realizavimui asmenyje nereikalinga kanoninė, struktūrizuota, istoriškai apaugusi ritualų polipais, visuotinė sistema. Visas pasaulis yra tavyje ir Dievas čia, tereikia pasikuisti ir jį atrasi…

“tai kam Dievas aplamai mus atvede į žemę, jei jau taip gadinam jos vaizdą ir išeidami iš gyvenimo tobulinam pasaulį”

Neteisinga pozicija. Dievas mums padovanojo Pasaulį, kurį, būdami dieviškos prigimties, sėkmingai ir tobulumo link administruojame, nuolat pasitikslindami savo dieviškume (tam reikalinga religija kaip instrukcija), o kai nepavyksta, o taip nutina nuolat, priežasčių čia neminėsiu, puolame kaltinti Dievą, kad užkrovė nepakeliamą darbą. Neteisinga… Į savo gyvenimą reikia žvelgti pozityviai, ten kunigas nusišnekėjo arba aš nesupratau.

Labai geras Dekalogo supratimas. Jis yra mūsų antropologinėje prigimtyje, Dievas tik maksimizuoja, kad turėtume erdvės realizuoti tobulą socialinę būtį galutinai (girdėjau, kad kai kam tai yra pavykę ir jie anot tavo teigimo „atsikratė” šio primesto ir kultūriškai ir prigimtinai „apendicito”).

„Mano supratimu dievas pernelyg abstraktus kad visi ji suvoktume vienodai, todėl nėra prasmės siekti suvienodinti individualius žmonių tikėjimus ir susieti juos į vieną sistemą.”. Sistema reikalinga tik tam, kad turint omenyje visų vienodą, žmogišką prigimtį, būtų lengviau ir greičiau. Religija tarsi kompanija bendraminčių, sprendžiančių tą pačią problemą.

Ir paskutinis dalykėlis, nes komentarai išeis ilgesni už darbą (tiesa taip dažnai nutinka): religija tai dar ne tikėjimas, sutinku. Faktas. Religija tai sistema ir erdvė kurios pagalba ir kurioje tikėjimas vyksta.

Viskas, dėkui, gaila kad nepasitaikė progos apie tai kalbėti gyvai, o dar apie Krikšto Sakramento problemą, apie Bažnyčios, kaip juridinio ir kultūrinio fenomeno kontraversijas ir magiją…  “

Kažkodėl labai dažnai žvelgdama į pilką blokinį daugiabutį ar prifarširuotą autobusą pagalvoju: vaje, kiek daug žmonių ši žemelė nešioja… Ir pasidaro baisu, nes suvoki kad esi tik mažas vabalas, toks pat skubantis, nežinantis, ko tau reikia, kaip ir milijardai kitų. Pilka minia, kurioje išsiskirti sugeba tik nedaugelis žmonių. Ir puikiai žinau, kad nesu viena iš tų nedaugelio žmonių, ir puikiai žinau kad kiti tokie pat ordinary žmonės praeina pro mane kaip ir pro kitus tokius pat žmones… Atrodo tereiktų tai priimti kaip faktą ir susitaikyti su tuo, bet nesugebu, kad ir kaip bandyčiau…

Ir kas keisčiausia, labiausiai erzina ne tie, kurie sugeba išsiskirti, būti įdomūs, yra gabūs, protingi ar dar visokie kitokie super(kuriems būtų galima pavydėti), bet tie, kurie yra tokie pat pilki kaip aš, tie kurie sugeba ne daugiau nej aš…

ir tikrai nesuprantu kodėl…

(iš sekmadieninio plavinėjimo po miškus)

Ar jums nebuna kad kartais jautiesi tuscias, tuscias… rutina isuka, paciumpa ir nusinesa. darai tai ka reikia tarsi robotas, ir jau nebeanalizuoji ir nebeatsirenki kas reikalinga o kas ne. vieniteliai poreikia - miegas ir siek tiek maisto.

o viena diena gryzes namo nusnaudi ir vakara sutinki sviesia galva. ir tada imi suvokti, kad tavo gyvenimas buvo kazkur dinges, o gal jo ir visai dar net nebuvo… pamatai kad esi vienuj vienas, kas vakara gryzti i tuscius namus, ryte isjungineji sviesas, pakeli langu uzdangalus, kad geles gautu saules, ir vel palieki tuscius namus… kol esi uzsiemes dziaugiesi vienishiaus gyvenimu - tusciuose namuose tiek ramybes, tylos, laisves( o kam inai reikalinga??). bet ta “nusvitimo”vakara imi jausti kad tuscia ne tik namie, bet ir tavo sieloj. egzistenciniai klausimai kurie visa laika sukdavosi galvoje vel uzgriuna su nauja jega ir nezinomybe. ir belieka tik ziopcioti, nes taip ir nesupratai ko istiesu nori is gyvenimo… rodos paleidi siulo gala, kuri tarsi uzhipnotizuotas visa ta laika vyniojai i kamuoli.. paleidi nes suabejoji ar cia tas kamuolys, kuriame slypi tavo gyvenimo laime…

pamenu hipoteze, kad zmogaus siela sveria 21 grama. Rodos visiskai nereiksmingas balastas, o tiek problemu sukelia. o tos problemos tai klausimai, i kuriuos rodos randi atsakymus ir jais patiki… po ilgu svarstymu nusprendi, kad gyvenimo prasme - tos prasmes ieskojimas, kad tavo gyvenimo tikslas kazka pasiekti ir kad tavo pasiekimai butu naudingi tiek kitiems tiek tau paciam…. o viena diena imi ir suabejoji tuo kuo tikejai. 

kazkaip sunku sau pripazinti bet supranti, kad tau reikalingas zmogus, zinantis atsakymus i klausimus, kuriu atsakyti nesiryzta net didziausi mokslininkai. nebutinai tie jo atsakymai turi buti teisingi, nes atsakymai i tokius klausimus individualus, svabiausia tai kad jis tiketu isvadomis kurias jam leido padaryti ismintis ir gyvenimo patirtis. taciau zinau, kad net jei sutikciau toki zmogu nesugebeciau jo nieko paklaust, bet kad jis man bent padetu suprast kas per klausimas many uzgime…. gal tada ir pati rasciau atsakyma i ji…

bet as tokio zmogaus bijau ieskoti, nes paprastai tokie zmones sukuria apie save agregorus, o as nenoriu priklausyt ni vienam is ju, gal jauciuos persilpna kad galeciau is ju pasiimt tik tai ko man reikia ir likt nepaliesta ju itakos, na betkokiu atveju nenoriu rizikuot…  tik kazkodel kirba noras uzsukti i baznycia, nors nesu katalikybes ar kokios kitos religijos ispazineja… o gal tiesiog man tereikia zmogaus, kuriuo galeciau tiket… ne dievo, o zmogaus…

gal zinot kuria valanda paprastai vyksta vakarines mishios?